Esmė #1: klausimai milijardieriui, laimės liniuotė, Aurimas ir psichosaldainiai
Labas!
#Esmė yra plačiau už tai, kuo dalinuosi savo LinkedIn, gerbdamas pastarojo tinklo koncepciją (būti corporate friendly turiniu), tad nenustebk čia radęs... drąsesnio turinio. Su naujienlaiškiu startuoju gegužės mėnesį ne šiaip sau - visame pasaulyje šis mėnuo skirtas psichinei sveikatai, o mes puikiai žinom, kokie lietuviai galime būti susikaustę, užsidarę ir todėl dažnai negebantys matyti giliau, jausti ir atjausti. Ar bent jau toleruoti bei gerbti. Kviečiu kartu šias neįkainojamas savybes ir pavystyti, važiuojam!
Ai, o jei nori pirmas gauti naujausius mano rašymus - keliauk į www.geltonasfeniksas.lt ir pasubscribink mane.
#longread’as, o tiksliau - išskirtinis interviu apie pinigus su (mano manymu) turtingiausiu Baltijos šalyse žmogumi tavęs laukia pačiame šio naujienlaiškio gale. Taip darau tam, kad jis neužgoštų ne mažiau svarbių #shortread temų ir rekomendacijų, kurias noriu apžvelgti šįkart.
Prieš metus Pauzės konferencijoje kalbinau jauniausią Estijos milijonierę Kristel Kruustuk ir sulaukiau nemažai komentarų, kad nenuėjau į gylį, neuždaviau tiesmukų klausimų ir nenupiešiau realaus paveikslo, kaip atrodo tokio žmogaus gyvenimas ir požiūris į pinigus. Tad su Karoliu (vardas pakeistas) bandau išsipirkti. Tiesa, skirtingai nuo kokios gyvenimo būdo laidos, klausimus formulavau taip, kad atsiskleistų turinys ir realybė, o ne dirbtinis pašnekovo išaukštinimas ir pompastika.
Pakankamai patyzinau? Tuomet sugebėsi paskrolinti iki apačios, o dabar - pastarojo mėnesio esmės:
|| LIETUVA - TARP 20 LAIMINGIAUSIŲ PASAULIO ŠALIŲ. WTF?
Matant, kaip kažkuriai visuomenės daliai irgi įtakotojams šis faktas paleido smegenis, maniškiai pradėjo skystėt suvokus, kad net toks dalykas kaip Laimė gali tapti rietenų objektu.
Kaip Laimės nešėją, visuomenės šviesuolį ir tikrą intelekto bombą - įvairios medijos kalbino ir mane (pamakalavę ant linkų apačioje galėsit pasigėrėt mano minties deimantais). O visai šiai pavasarinei laimės pūgai aprimus - ir man pragiedrėjo mintys, kuriomis noriu pasidalinti.
Visų pirma - tikrai - blemba, nustokim raukt mordas, jei vyksta kažkas gero. Surauktos mordos tik mordore, kapiš? Toliau - bet kuris porą knygų perskaitęs asmuo supranta, kad tokio daikto kaip Laimės Indeksas... nėra. Tai - gudriai marketingistų užvadintas tarptautinis valstybių išsivystymo ir gerovės tyrimas. Aha, būtent - pabandyk tu išrinkodarint tokį griozdą, todėl ir užvadintas jis "Laimės Indeksu". Jei verst pažodžiui iš EN - Pasaulio laimės raportu arba Pasaulio Laimės ataskaita "The World Happines Report".
Grįžtam prie Lietuvos ir nusiimam cinizmo akinius. Ar kada nors esam gyvenę geriau? Nuoširdžiai? Nu gerai, nenori būt nuoširdus - žiūrim statistiką. Skurdo lygis net kaimuose nuo 2017 m. nukrito 10%. Bankų sąskaitos - riebiausios istorijoje (pelnai irgi). Esame daugiausiai NT turintys piliečiai visoje ES, nepaisant to, kaip verkiam, kad tas NT baisiai brangus.
Nu gerai, bet gi ne piniguose laimė (nors šis, pirmasis Esmės naujienlaiškis šiaip apie pinigus :)
Tai padarom kuti-kuti psichinei sveikatai. Gal bus keista žinoti, kad matau labai gerus pokyčius. Štai mūsų organizuojama emocinės gerovės konferencija Pauzė kasmet auga po triskart. Jei pirmais metais murkdėmės patologinėse temose, tai praeitais metais tu jau norėjai girdėti emocinės sveikatos diskursą organizacijų kontekste. O šiemet, kadangi Pauzė įvertinta 9.2 balo (čia iš dešimt, ne šimto), matyt pataikėm programą sudarydami su lengvesnėm, tačiau ne mažiau giliom temom ir patyrimais (workshopais, jei taip madingai vadinti).
Vis dažniau girdžiu "jo, buvau pasikonsultuot pas psichologą", o pastarųjų užimtumo grafikai indikuoja, kad stigmos tirpsta kaip sniegas birželio vidury.
Gerai jau gerai, girdžiu - psichinės sveikatos prieinamumas regionuose yra piktžaizdė, o turint omeny, kad per metus pagaminama vos po keliasdešimt psichologų, čia greitų vaistų nėra. Apie tai - kituose Esmės naujienlaiškiuose, šiandien nesigadinkim nuotaikos.
Laimės indeksas iš dalies visas šias temas kabina. Tai kas, po paraliais (o kas šiaip yra paralius – gal žinai?) ten su ta Suomija, kad ta jau penkmetį neišlipa iš pirmos TOP vietos, o net patys finai gūžčioja pečiais? Na - geriau vieną kartą pamatyt, nei man čia bandyt tau kažką įrodyt. Žiūrėk nuostabų laimę (gerovę) Suomijoje iliustruojantį reportažą ir kaip riedlente varo suomė močiutė, užsimaukšlinus fullcapą:
Jei norisi pačiam įsivertint kaip skiriamės nuo valstybių kaimynių, laimingiausių ir liūdniausių šalių – ruošdamasis laidoms pasidariau lengvai suprantamus grafikus, kurių PDF‘ą atsisiųsi čia.
O čia ir pačios laidos su mano geltonom įžvalgom:
- Agnė Skamarakaitė mane kalbino LRT Radijo laidoje būtent apie Laimės Indeksą
- Inga saukienė iš 15min mane visaip kaip išvartė ir sudėliojo puikų (mokamą) straipsnį
|| DIRBTINIS INTELEKTAS IR JAUSMAI
Dirbtinis intelektas (DI) per paskutinius tris mėnesius tapo sparčiausiai augusia technologija žmonijos istorijoje. Elonas Muskas, kartu su tūkstančiais mokslininkų pasirašė peticiją, idant stabdyti DI vystymą. Nes antraip pasaulio pabaiga, pasak jų, jau laukia už skaitmeninio kampo.
Tikrai nebandysiu stotis į Elono gretas, kaip ir pritarti tiems, kurie Teslietį vadina paranojiku. Bet pateiksiu tokią vieną gimusią mintį.
Pagalvokim, kokią pagrindinę užduotį sprendžia dirbtinis intelektas? Man taip šviečiasi, kad taupo laiką. T.y. užduotis, kurias DI yra pajėgus atlikti, daro nuo keleto iki kelių trilijonų kartų greičiau už žmogų.
Ką tai reiškia mums, seniems durniems mėsos ir kaulų rinkiniams? Surprise surprise - turėsim daugiau laiko.
O… tai kam jį skirsim? Kaip tau toks variantas – jausmams?
Dulky - durna mintis, kokia prasmė užsiimti jausmais? – sakysi?
Esu paruošęs atsakymą iš karto: visa, ką mes darom (ar ko vengiam), tai tik dėl to, kad kažką jaustume arba jausti nustotume.
Nekanalina? Aiškinu.
Nesunku suprasti, kad paviršiniai, dar vadinami instinktyviais, mūsų motyvai būna paremti logika. Tačiau jei mūsų teisingų sprendimų, paremtų logika, smegenys neapdovanotų jausenomis - ta logika prarastų ryšį su veiksmais. Nu nes taip veikia smegenys – kažką padarai ir dėl to gauni kažkokią naudą (jausmą). Panašiu (ne)veikimo principu suserga fiziologinis kūnas, sutrikus dopamino gamybai ir tai vadinama Parkinsonu.
Pats perskaičiau ką parašiau ir supratau, kad aiškiau netapo. Bandau iš naujo.
Žėk - šitą tekstą tu skaitai tam, kad patenkintum smalsumo jausmą.
Kai nustosi skaityt ir grįši prie darbo (arba jo imitavimo), suprasi, kad dirbi tam, kad jaustum savęs įprasminimo jausmą, o dienos gale uždirbtum kapeikėlę.
Kapeikėlė vėl skirta tam, kad galėtum tenkinti savo augančius poreikius, stebėdamas Maslow piramidę – nuo maisto, stogo virš galvos iki atostogų Tenerifėje. Į kurią vėl skrisi tam, kad jaustum – ramybę, šiltą jūrą, o savo skrandžiu - margaritas.
Piešiant distopinius scenarijus, neretai pamirštam, kodėl evoliucija mums buvo dosni. Priežastis paprasta - skirtingai nuo kitų gyvūnų, turime plačią paletę jausmų. Tie, kas bent vienu lygiu giliau knisa visuomenėse vykstančius procesus - supranta, kad net istorijoje didžioji dauguma didžiųjų įvykių buvo realiai susiję su vienokiais ar kitokiais troškimais jausti žmogiškuosius jausmus (negalioja fucked-up kriošenai bunkery, bet ir tas darko pasaulį vedinas jausmų, o ne logikos).
Tikriausiai nesuklysiu, kad ir dovanas vis dažniau dovanojame ne daiktus, o patyrimus. Kitaip tariant - jausenas. Dar kitaip - jausmus.
Kad būtų dar paprasčiau, pagalvokim - kas tau (ir man) nutiktų, jei išjungtume jausmus ir viskam naudotume tik logiką? Filosofas atsakytų - būties mirtis. Nes motyvas veikti visuomet bus skirtas tik tam, kad kažką (save) ap(si)dovanotume.
Ir po tokių prigalvojimų nesunku suprasti, kad vienetais ir nuliais vedamas protas niekad nepakeis to, kaip aš dėl tavęs (nes esam socialūs padarėliai) jaučiuosi.
|| XXI AMŽIAUS KRAUJOMAIŠA: Whittakersai
Viena iš mano šviežių domėjimosi sričių yra modernioji antropologija. Tai, į kokį triušio urvą įlėkiau sekdamas fotografo Marko Laito darbus - sunku aprašyti žodžiais - reikia tai pamatyti. Pateikiu tau nuorodą, apie kurią pasakojant silpnesnių nervų žmonėms stojasi plaukai. Nes kalba eina apie viduramžiais dėl monarchijos išlaikymo kraujo linijoje egzistavusią... kraujomaišą.
Esame girdėję apie to pasekmes ir net keletą siaubakų sužiūrėję, o dabar kviečiu pamatyti kaip tai atrodo šiandien – moderniame realiame pasaulyje. Papapapapalauk - nieko čia šokiruojančio nepamatysi, bet galvą guldau, kad šitą istoriją papasakosi draugams ir kolegoms.
Kodėl tai įtraukiau į #Esmę? Tikrai ne tam, kad kažkaip tai vertinčiau ar smerkčiau, bet tam, kad geriau suprastume tikrąją istoriją, jos mitus ir tos istorijos atspindžius šiandien. Pameni, buvo istorijoje toks siaurų ūsų nešiotojas, norėjęs išvalyti "užterštą" genofondą ir palikti tik šviesiaplaukius mėlynakius (man būtų pasisekę) kuriuos vadino Arijais? Na, siauroje genokategorijoje būtų galėjęs mėgautis štai tokiais lojančiais žmonėmis.
Pristatau per internetus nusiritusią Whittakers‘ų šeimos istoriją, kuri įsivirusavo ir šiai šeimai nuolat renkamos lėšos jų gerbūviui gerinti:
|| KAM TAIP PLĖŠYTIS?!
Aurimui perirklavus Atlantą, neretas pagalvojam - kurių galų taip ardytis, siekti kažkokių nepasiekiamų dalykų? Savo mintimis pasidalinau LinkedIn'e ir įrašas užsivirusavo - aną perskaitė dešimtadalis viso lietuviško soctinklo. Matyt, kažką užčiuopiau, tad jei neskaitei, skaityk čia.
Nafig tu čia taip plėšais? - įveikus Iron Man‘ą paklausiau savo bičiulio Aidas. Gautu atsakymu remiuosi iki šiol. “Kad užsikraučiau bent metams” - rėžia man Aidas. “Kaip suprast “užsikrauti”” - tada provokavau, o tas man ramiai išdėstė savo teoriją. Teoriją apie savo galimybių plėtimą patyrimais. Aiškinu. Mes nuolat girdime visokius pakoučininus su “plėsk savo galimybių ribas”, irgi “išeik iš komforto zonos”, kas jau tampa meme’sais ir dirgina skrandį. Bet pala - čia šiaip yra mėsos smegenims. Kiekvienas mes numanom kiek ir ko galim padaryti. Bet ne kiekvienas užsimanom pasicheckint tuos (ne)galėjimus. O verta. Kiekvienas toks pasicheckinimas, kaip Aidas sakė, gali mus užkraut ilgam laikui. - Užknisai su ta teorija - Dulky - sakysit - duok pavyzdžių, blemba, neina nieko suprast. Imkit. Aidas ne iki galo tikėjo, kad gali įveikti Iron Man’ą - bet įveikė. Dabar ne tik savim labiau tiki, bet ir turi įgūdį ir patirtį, kas jį užkrauna. Taip kasmet bičas platina savo galimybių ribas, vis iš naujo su savim giliau susioažindamas. O dar kiečiau - išmoktas pamokas naudoja vystant savo verslą. Iššūkiai nebūtinai turi būti fiziniai. Kokiam Iron man‘e tai aš būčiau paskendęs, vos išplaukęs ten, kur kojos nesiekia dugno. Tai užsimaniau sukurt pilno metro filmą, prieš tai ničnieko bendro neturėjęs su kinu. Per tuos du filmo kūrimo metus aš 7893 kartus vos nepastipau ir 1000 kartu buvau pasidavęs. Anuomet mane reanimavo mano komanda. Štai prašom - aš tik tada supratau pastarosios jėgą ir todėl dabar man aukščiau komandos yra tik mano šeima. Tos pamokos man šiandien leidžia kaifuot savo veiklomis ir gyvent gyvenimą, apie kokį kadais galėjau tik nedrąsiai pasvajoti. Aurimo irklas dar ilgesnis - tam prisireikė perplaukt Atlantą. Galiu tik atspėti kiek moralkių tas turėjo sudegint makaulėje, kad šiandien su ašarom akyse galėtų justi žemę po pėdomis. Ačiū jam, kad parodė kitą žmogaus galimybių levelį. Kiekvienam mum - savas Atlantas. Norėčiau palinkėti išdrįsti atrasti savo galimybių išbandymo vandenyną ir gerai jame prasimakaluoti irklais.
Leisk tau parekomenduoti vanilines emocijas keliantį gabalą. Nors ir sintetinis elektronikos keksiukas, bet su medučiu ausytėms. Nepabijok ir albumo įsijungti – vasaros belaukiant lengva susmegti į tą liūliavimą. Tai tikrai ne naujovė, tačiau jei pro mano ausis praslydo, gal ir tu neužgirdai?
Superheart – Count on Me (SPOTIFY)
Dar nematei Liūdesio trikampio?! Čia gi filmas apie šiuolaikinę instagraminę (be)prasmybę, bet su trim dugnais ir gardžiu žvengo prieskoniuku. O geriausia tai, jog galima šį veizalą ryti kaip vizualinės nirvanos priemonę ir neieškoti tų dugnų - akytės pasičepsėdamos suris režisieriaus užmanymus. Gi neretai tie gyliai daužo flešbekais tik praėjus kokiai savaitei po reginio?
Negalėsi patikėti nei dialogais, nei vaidyba. Gerąja prasme. Perspėju, yra skaudančiai karštų epizodų, tai žiūrėk užmigdęs mažamečius :)
Sučepsėk treilerį:
Nu ir nevok, gi už kapeikas gali pažėt čia:
arba
P.S. matei Balenciagos ir HnM šedevrus, prikurtus dirbtinio intelekto? Šiame filme irgi to biški bus :). Sorry, kad paspoilinau...
P.S.S. dar neįtikinau? Ar tu rimtai? Nu tada check ką sako review'ai:
IMDB 7.4, TOMATOMETER 72% / AUDIENCE SCORE 69%
|| INTERVIU SU TURTINGIAUSIU BALTIC'UOSE ŽMOGUM
Eina sau, pagaliau priskrolinai... Karolis daugiau kaip dvidešimtmetį vysto farmacijos verslus Izraelyje ir JAE. Skirtingais vertinimais, jo šeimos turto vertė siekia 50-80 milijardų USD. Visada, vos tik turėdamas progą su juo pabendrauti - stebėdavaus, kaip bičas, kuris skraido private jet‘u, yra toks žemiškas ir turi, mano manymu, išskirtinai korekt požiūrį į pinigus. Kviečiu su juo susipažinti.
Su Karoliu kalbėjau anglų kalba, bo tas yr latviešas. Mūsų pokalbį įrašinėjau ir vėliau transkribavau. Todėl gali pasitaikyt anglizmų ar ne visiškai tikslių išsireiškimų. Tai nesiparink ir įšok į milijardieriaus batus už 5 tūkst. EUR - tikrai rasi didelio gylio apie didelius pinigus.
A: Ar galiu teigti, kad esi turtingiausias žmogus Baltijos šalyse?
K: Kartais mane vis kas taip tituluoja, nors tam jokios svarbos neteikiu ir nesididžiuoju.
A: Kai paaiškinau tau kokiam tikslui noriu su tavimi pasikalbėti, tu net nedvejojęs pasakei, kad apie pinigus galiu klausti bet ko. Kodėl? Gi žmonės labai vengia kalbėti apie pinigus?
K: Kai pinigams suteiki didesnę vertę nei jais gali nupirkti, tada jie tampa paslaptingi, gal net intymūs. Man tai yra inventorius, kurį naudojant aš galiu veikti, todėl visiškai atvirai galiu išsakyti savo požiūrį.
A: Kiek dabar pas tave einamojoje sąskaitoje pinigų?
K: Turiu dvi einamasias sąskaitas skirtingomis valiutomis skirtinguose bankuose. Tau reikia konkrečių skaičių?
A: (Žvengiu). Nu, ne, tūkstančio tikslumu - ar reikia milijono tikslumu?
K: Tada turiu pasižiūrėti (pasiima telefoną, kuičiasi).
Eurinėj dabar aštuoniasdešimt aštuoni, dolerinėje trisdešimt su biškiu (supraskit – tūkstančių).
A: Kam tau tiek daug pinigų einamosiose sąskaitose? Kiek per mėnesį išleidi?
K: Čia reikia paaiškinimo. Gal net kelių. Visų pirma, tai šitos sumos yra mikroskopinis mano išlaidų procentas, nes didžiąją dalį pastovių išlaidų administruoja mūsų šeimos biuras. Iš einamosios sąskaitos aš moku smulkiąsias išlaidas, tokias kaip kava, maistas, kažkokios smulkios dovanėlės, bilietai į renginius, gėlės ar skubios nenumatytos išlaidos, nes šeimos biuras dirba su kontraktiniais mokėjimais.
A: Pala, daug subėrei ir vis vien neatsakei, kiek per mėnesį išleidi tokiem dalykam?
K: Iki dešimt tūkstančių per mėnesį. Tiksliau, skaičiuoju metams, kad tokiem mažmožiam neturi būti daugiau nei šimtas tūkstančių.
A: Ir tu tai vadini mikroskopinėm išlaidom? Tai kas tada yra didžiosios tavo išlaidos?
K: Turimas turtas ir jo išlaikymas.
A: Gali padetalizuoti?
K: Daugiausiai išlaidų tenka nekilnojamam turtui, personalui, tada jūrų - oro transportui.
A: Pala pala, pasilikim skaniausius dalykus pabaigai, papletkinam - galiu paklaust apie tavo kasdieną, drabužius, maistą?
K: Klausk.
A: Kiek išleidi rūbams?
K: Neskaičiuoju, bet čia dalykas, kuriam turbūt mažiausiai skiriu dėmesio. Apskritai išvaizdai neišlaidauju, neskaitant to, kad sportuoju ir sveikai maitinuosi. Kiek pavyksta.
A: Sukonkretink, kad suprastume, nu kiek mokėjai už brangiausią rūbą?
K: Tai brangiausi tai turbūt tailored kostiumai, bet jei gerai pamenu, tai irgi gal apie tris tūkst. už setą. Turiu berods keturis ar penkis setus po du skirtingiem metų laikam.
A: O šiaip drabužius kur perki – ar pats, ar stilistas/asistentas?
K: Ne, aš žiūriu paprastai, neturiu stilisto, turiu mėgstamą brand‘ą, kurio čia nereklamuosiu, tai arba užsuku į parduotuvę porą kartų metuose ir nusiperku arba tie, kas greit susidėvi, pvz., marškiniai, tai internetu užsisakau pas siuvėją po kelis vienetus.
Ai, atsiminiau, yra brangesnis rūbas. Nu ne rūbas, o batai – esu už 5 tūkst. nusipirkęs batus, bet tik vieną kartą tokią nesamonę padariau.
A: Kas čia per istorija, papasakok?
K: Milane vitrinoj užmačiau labai gražius klasikinius batus ir norėjau nusipirkti. Pasirodo, jie buvo tiesiog specialiai siūti ir visai ne mano dydžio. Pardavėjas buvo labai malonus ir pasiūlė išmatuoti koją ir pasiūti specialiai man. Jei gerai pamenu, net kainos tuomet neklausiau, bet kai nuvykau atsiimti, žagtelėjau. Bet gėda jau buvo atsisakyt (juokiasi).
A: Dar smalsu, kaip tas drabužių brand‘as tapo tavo mėgstamu? Kiek, pvz. džinsai kainuoja, kiek marškiniai?
K: Džinsų nenešioju, nešioju kelnes. Jos apie 200 EUR, panašiai ir marškiniai.
A: Ai, tai čia nėra superpremium brand‘as, labiau mainstream‘as? Kodėl jis tau prilipo?
K: Patogūs rūbai iš kokybiškų medžiagų. Žinau, kad pasilenkus nesuplyš marškiniai per nugarą ir klyno užtrauktukas neužstrigs (žvengia).
A: O pats brand‘as, jo vertybės, kuriama strategija, komunikacija?
K: Jei tokius pat patogius ir kokybiškus rūbus kada atrasiu iš kito brando – pirksiu iš ten. Man jokio skirtumo.
A: O aksesuarai, laikrodžiai – matau apple watch nešioji, kodėl ne kokį Patek‘ą?
K: Savo aplinkoj nebūčiau suprastas. Apskritai, man atrodo jaunoji karta jau nebesidabina prabangiais blizgučiais.
A: Na tam tikri laikrodžiai yra kaip investicija, brangsta kasdien.
K: Tiesiog, tai ne mano arbatos puodelis, aš apie tai nieko nesuprantu.
A: Ką reiškia tas siūlas ant tavo rankos ir kas čia per akmuo?
K: Tai man brangaus žmogaus dovana. Lygiai vienas karatas, nieko ypatingo ar brangaus
A: Ar teisingai suprantu, kad tau svarbiausia yra patogiai jaustis – jokios svarbos prekiniui ženklui čia neteiki?
K: Jei skirčiau daug dėmesio kaip atrodau, atimčiau tą dėmesį iš kitų sričių, kurios man yra daug svarbesnės nei tai, kuo galiu pridengti savo kūną. Tiesą pasakius, man kiek juokingai atrodo žmonės, kurie dėvi iššaukiančius rūbus, būtinai su tam tikrais prekiniais ženklais. Tuomet aš suprantu, kad jų gyvenimas, tikriausiai, nelabai įdomus.
A: Prieštarauji visai mados industrijai
K: Ne, neprieštarauju, tiesiog tame nedalyvauju. Mada buvo sukurta bene gabiausių marketingistų ir aš žemai lenkiu prieš juos galvą, tačiau pasirenku tame nedalyvauti.
A: Pakalbam apie kitą sritį – mitybą, papasakok savo įpročius?
K: Ką konkrečiai nori žinoti?
A: Kaip maitiniesi, iš kur perki maistą, kodėl?
K: Turiu labai aiškią mitybos struktūrą. Pusryčius visada man pristato dėžutėje viena tarnyba, pietums renkuosi maistą savo mėgstamuose restoranuose, valgau kokybiškus dienos pietus. Vakarienes, kiek įmanoma, valgau namuose, nes jas jau gamina šefas.
A: Pala pala, išardom, smalsu, viskas iš naujo – kodėl pusryčius tau pristato?
K: Nes aš tingiu ryte keltis ir gamintis, o ten tikrai pristato gerą maistą. Savaitgaliais pusryčius gamina šefas, paprastom dienom – randu superinę dėžutę su paskaičiuotom kalorijom ir labai skaniu patiekalu.
A: Nu ok, suprantu. Pietūs – tu rimtai valgai tiesiog paprastus dienos pietus?
K: Na taip, apie dvidešimt eur kainuoja kokybiški dienos pietūs su sriuba mano mėgstamam restorane Rygoje.
A: Ir įdomiausia dalis – šefo vakarienė. Jau čia skamba buožiškai, kodėl toks pasirinkimas?
K: Vėl – neturiu laiko gamintis, o vakarą noriu pradėti maloniai pavalgęs. Šefas yra mano kolegės sužadėtinis, šaunus vyrukas, turintis neeilinį talentą ir labai patikimas. Jis turi raktus nuo mano namų, ateina ir išeina praktiškai nepastebėtas (šypsosi).
A: Nu ir ką jis tau gamina vakarienėm?
K: Jis turi mano pusryčių meniu ir stengiasi priderinti, bet dažniausiai tai yra žuvis, jūros gėrybės arba salotos, arba sugalvoja kažkokių stebuklų iš šviežių vaisių. Šiltuoju metu palepina griliaus patiekalais, viską derina pagal tai, kokius šviežius produktus gauna nusipirkti.
A: Kiek tas malonumas kainuoja?
K: Turiu pasiteirauti, mintinai nežinau
A: Gali parašyt žinutę, smalsu?
K: Tuoj (typina telefone)
A: O kaip tu žiūri į vegetarizmą ir veganizmą, žaliavalgystę?
K: Turbūt senamadiškai – man tai atrodo labiau mados dalykas. Aš tokį būdą pasirinkčiau nebent prispirtas sveikatos būklės. Būdami viršuje mitybos grandinės turėtume mėgautis gamtos mums suteikiamais pasirinkimais. Maistas man yra didžiulis malonumas ir turiu suvokimą, jog esame iš dalies tai, ką valgome. Ir realiai, išgyvenome iki šių dienų tik todėl, kad rinkomės visavalgystę. Tačiau aš labai liberaliai žiūriu į žmones, kurie pasirenka kažkokią dietą. Man gal tik nepatinka to akcentavimas ir mėginimas tokiu būdu gauti dėmesio.
A: Nu bet ir pats kiaulienos nevalgai?
K: Taip, bet tik todėl, kad man kiaulės atrodo labai nešvarūs gyvūnai. Gal vėl nuskambėsiu buožiškai, bet kiauliena man atrodo pigaus maisto šaltinis, nieko daugiau. Man smirda ir nebeskanu.
A: Pasigirk, brangiausia tavo vakarienė?
K: Kai dar buvau su žmona, trise valgėm Berlyne viename Michelino restorane. Sąskaita buvo apie du tūkst. EUR. Tiesa trečdalį tos kainos sudarė vynai.
A: Esi vyno mėgėjas, ekspertas?
K: Aš – ne, bet mano šefukas tikrai moka priderinti. Namuose turiu nedidelį dešimties butelių vyno šaldytuviuką.
A: Kokie ten vynai, kiek kainuoja?
K: Aš mėgstu saldžius raudonus vynus, nekenčiu rūgščių ir balto vyno, nors kai priderina prie maisto – man tinka. Gero kokybiško vyno galima nusipirkti apie šimtą eur už butelį, tokius ir geriu, nesu ekspertas, nelabai atskirčiau tūkstančiais kainuojantį ir tiesiog gerą nebrangų vyną.
K: (pasižiūri į telefoną) Šefas kainuoja tris tūkstančius eur, įskaitant produktus.
A: Gerai, pereikim prie vis brangesnių dalykų – automobiliai, kiek jų turi?
K: Šiuo metu Latvijoje turiu keturis ir po vieną rezidencijose.
A: Kodėl tiek? Gali pavardinti?
K: Jaguar I-pace tobulas miestui
BMW 7 klasės ilgom kelionėm. Šitos pats nevairuoju, samdau vairuotoją.
Porsche 911 GT2 savaitgaliams
Porsche boxeris kabrioletas vasarai
A: O rezidencijose?
K: Identiški boxeriai
Ai, dar išsilaikiau motociklo teises ir užsisakiau motociklą.
A: Kokį?
K: Elektrinį Harlį Livewire
A: Čia Latvijoje?
K: Ne, Italijoj, čia orai ir keliai tam netinka
A: Karoli, bet čia kol kas tikrai nieko super prabangaus nepavardinai. Nejau tau nesinori supercarų – kokio lambo savaitgaliui, net bugatį galėtum sau leisti?
K: Šitoje stadijoje buvau prieš gerą penkmetį. Turėjau Phantomą ir net vardinius numerius (rodo du pirštus – vaidina roko žvaigždę). Būdamas Nicoje nuomavausi Ferarį. Bet laikui bėgant supranti, kad nuo tam tikros sumos jau neturėsi daugiau kokybės. Man nereikia mašinoje kilimėlio iš avies kailio, nes aš į mašiną su batais lipu (juokias). Vienaip ar kitaip – manau, kad daugelis pasiturinčių žmonių pereina šitą tuščio pasipuikavimo stadiją.
A: Nu bet kai kas joje pastringa su visam?
K: Vėl – mano aplinkoje tai nėra įprasta. Mano bičiuliai, kurie tikrai domisi automobiliais ir yra fanai, jie turi savo dirbtuves ir net patys atsiraitoja rankoves prie senovinių sportinių automobilių, kuriuos nei turbinų nei superchargerių nėra. Bet juos modifikuoja, blizgina ir nuo to kaifuoja. Nusipirkti brangią mašiną nereikia jokio proto ar talento, o kai puikuotis nėra prieš ką – kam tada tokios kvailos išlaidos?
A: Nu gerai. Kalbant apie kvailas išlaidas - nafig tau lėktuvas tada? (juokiuosi)
K: Šiaip nesididžiuoju šiuo pirkiniu vien dėl CO2, nes kompanijose bandome pereiti prie klimatui kuo mažiau įtakos turinčių sprendimų. Bet iš esmės jet’ą pirkom tik todėl, kad Baltijos šalių oro infrastruktūra yra apgailėtina. O ir šiaip bendrai paėmus – jei aš noriu iš Rygos nuskristi į Vilnių reguliariu skrydžiu, tai visas pasiruošimas man truks tiek pat, kiek perskristi Europą. Su savo jet’u turim atskiras patikras. Jei su oro uostu skrydis suderintas, aš galiu atvykti likus 15 minučių iki skrydžio ir po 15min jau pakilti.
A: Dažnai skraidai?
K: Du-tris kartus per savaitę
A: Naują lėktuvą pirkai, kaip ta procedūrą atrodo, kiek kainavo?
K: Lėktuvo naujumas priklauso ne nuo metų, o nuo valandų praleistų ore. Pirkau iš savo partnerio Izraelyje, ne naują. Tai vidutinio dydžio jet‘as, mokėjau lygiai tris milijonus eurų.
A: Esu girdėjęs, kad lėktuvo įsigijimas nėra brangiausias dalykas, itin brangu jį išlaikyti – kiek mėnesiui tai kainuoja?
K: Per penkis metus būsiu sumokėjęs daugiau nei pusę tiek, kiek jis kainavo (šypsosi).
A: Pereikim prie vandens transporto. Kam tau tai?
K: Mano tėvas – užkietėjęs buriuotojas, jis turi porą tikrai brangių klasikinių burinių jachtų su įgulom. O aš dievinu paprastumą, mano aistra – galingi kateriai ir vandens motociklai.
A: Kiek ir ko turi?
K: Kiekvienoje rezidencijoje turiu po trimotorį katerį ir visa šeima turime vandens motociklus.
A: Rezidencijos. Kiek, kur ir už kiek?
K: Tai gal bendrai apie NT papasakosiu. Turim daug NT, kuris yra kaip investiciniai objektai, tai čia nesiplėsiu, papasakosiu apie gyvenimui skirtą turtą.
Kadangi turime ofisus visose trijose Baltijos šalyse ir Izraelyje, turim čia gyvenamuosius būstus. Po butą kiekviename mieste ir poilsio rezidencijas pajūriuose. Beje, pastarosiomis leidžiame naudotis darbuotojams vasarą, puikiai veikia kaip motyvacinė priemonė.
A: Papasakok apie Lietuvoje turimą turtą, labiau mano skaitytojai galės relate‘inti. Kur ir ką turi?
K: Turiu butą Paupyje Vilniuje, nedidelę sodybą Trakuose, taip pat butą Šventojoje ir namuką Nidoje ant Marių kranto.
A: O tavo šiltųjų kraštų rezidencijos?
K: Man pati fainiausia architektūriškai gyvenama vieta yra Telavive. Ten restauruota tokia kaip pilaitė, visai ant jūros kranto. Superinė autentiška atmosfera. O kiti objektai tai nedidelės vilos Italijoje, Portugalijoje, butas Majamyje.
A: O Azijoj?
K: Nepatogu skraidyti, tik degini laiką, kurį jau galėtum skirti poilsiui.
A: Pakalbam apie poilsį, kaip tu ilsiesi, kam skiri prioritetą ir dėmesį?
K: Kokybiškai praleistam laikui. Dažniausiai – su artima šeimos ar bičiulių kompanija, o paskutiniu metu vis dažniau randu ramybę keliaudamas vienas.
A: Paaiškink.
K: Gal tiesiog išsikvepiu, nes jau ne pirma jaunystė (žvengia) ir norisi susirinkti save po aktyvių periodų.
A: Nu ir ką tu vienas veiki?
K: Skirtingus dalykus. Garsiai pasileidžiu muziką ir važinėju serpantinais, sėdu ant vandens moco ir plaukiu į atvirą jūrą, paskutinį kartą išvis sudurniavau – norėjau šokti su wingsuitu Šveicarijoje, bet draudimo agentas neleido (juokiasi). Atostogų metu leidžiu sau tenkinti net pokvailes užgaidas, tada jaučiuosi laisvas.
A: Lendam giliau. Karoli, esi laimingas dabar, būdamas toks turtingas?
K: Pinigų turėjimas išsprendžia vienintelę problemą - pinigų neturėjimo. Visas kitas problemas aš turiu tokias pat kaip ir visi kiti: aš ir sergu, ir santykiuose pridirbu nesamonių ir versluose sufailinu.
A: Tu kam nors ko nors pavydi, pvz. turtingesniems už tave?
K: Dabar jau nebe, bet kai man pradėjo sektis, labai lyginausi su kitais tuo sėkmės greičiu ir tada tikrai kentėjau.
A: nu tipo būdamas milijonieriumi pavydėjai milijardieriams?
K: nesuprimityvink gilios minties (žvengia). Bet kurioje srityje egzistuoja tokie mentaliniai lūžio laiptai. Norėdamas pereiti iš trijų nulių į keturis - turi gerokai permastyt savo pasirinkimus ir veikimo principus. Čia panašiai kaip bėgant įšokt į visu greičiu lekiantį traukinį. Tokie pat laiptai egzistuoja sulig kiekvienu kitu nuliu. Milijardo neuždirbsi taip pat kaip uždirbai milijoną. Kita fizika, jei taip galima sakyti.
A: Ar pinigai tave pakeitė?
K: Jo, aišku, subrandino, išmokė daug dalykų.
A: Į ką pagrinde pasikeitė požiūris?
K: Vertybes ir laiką.
A: Kaip konkrečiai?
K: Na, nei to, nei to neišeina nupirkti (juokiasi). Tai supranti tik tada, kai gali nupirkti daug ką.
A: Ar yra dalykų, kuriuos pinigai pakeitė į blogą pusę?
K: Na, pagrinde gal saugumo jausmą
A: Ką turi omeny?
K: Na, matyt natūralu, kad labiau pradedi saugotis žmonių, bandyti atskirti tikrus jų motyvus nuo finansinių.
A: Įdomu – ar pasikeitė tavo draugų ir pažįstamų ratas, gi pavydas išnaikina bendruomenes?
K: Su tais, kuriais bendravome nuo mažų dienų - santykis nepasikeitė, bet turiu pripažinti, kad tas burbulas šiandien yra kitoks nei buvo prieš dešimtmetį.
A: Ar skolini draugams ar pažįstamiems pinigų?
K: Nukreipiu į vieną iš savo įmonių, kurios užsiima smulkaus verslo finansavimu (juokiasi). Asmeniškai niekam nieko neskolinu.
A: Kaip giminės žiūri į tavo šeimos praturtėjimą?
K: Na, čia gal skaudesnė tema. Tiksliau, man gal skauda nedaug, bet giminių, su kuriais galime atvirai ir nuoširdžiai bendrauti ratas yra susitraukęs iki minimumo. Aš tai laikau natūraliu procesu, tam tikra atranka.
A: Tu labai palaikai Zucko ir Gates‘o požiūrį, kad turtą perleisti filantropijai, esi apie tai pasisakęs ir viešai žiniasklaidoje. Ar jau šiandien esi ėmęsis konkrečių veiksmų?
K: Šeimos biuras dirba šiuo klausimu, ten daug teisinių dalykų. Bet taip, savo šeimai palikimu esame numatę 10% nuo turto, likęs bus paskirstytas fondams.
A: Kokios sritys tave domina, kaip filantropą?
K: Labiausiai - genų inžinerija, labai domiuosi jūsų mokslininko Virginijaus Šikšnio darbais, paskutiniu metu didžiulis spaudimas kyla dėl investicijų medicinos technologijų ir dirbtinio intelekto vystymo sričių.
A: Ar esi į tai investavęs?
K: Finansuojame vieną su tuo dirbantį universitetą, ketiname steigti premijas ir stipdenijas jauniesiems mokslininkams.
A: Kodėl tave tas domina, kame čia triukas?
K: Esu įsitikinęs, kad tai kitas žingsnis žmonijos raidoje. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad išmintį ar kitaip – vertybinę brandą pasiekiame perlipę antrą gyvenimo pusę. Norisi pratęsti tą laikotarpį ir dirbti būnant sveikam, nes būtent tada priimami geriausi sprendimai verslui ir visuomenei.
A: Ar lankaisi pas psichologą?
K: Žadėjai, kad klausinėsi apie pinigus, tai neperspausk (juokiasi)
A: Man labai norėtųsi tave išardyti dar mažesnėm detalėm, pažadėk, kad kitą kartą galėsim tai aptarti?
K: Pažiūrėsim (juokiasi)
A: Ačiū tau labai už atvirumą.
K: Labai prašom.
Patiko ką perskaitei? Rekomenduok mane draugui. Ar kolegai. O geriausia - abiems.
Pakuždėk jiems, kad Esmės naujienlaiškį galima nemokamai subskribuoti mano būsimos knygos saite www.geltonasfeniksas.lt
Apie pačią knygą paupdatinsiu vėlesnėse Esmėse.
O jei nori ne mano monologų, o mane pakritikuoti ar paantrinti, pagirti ar papeikti - prisijunk prie mano LinkedIn'o, kur tyčia esu tapęs vienu skaitomiausių LT kalba rašančių autorių.